Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Vakarų Europoje liko apie 80.000 lietuvių tremtinių pabėgėlių.

Nors jie buvo tik lašas bendroje milijoninėje bėglių jūroje, bet jų problema nebuvo greit išspręsta, nes jie atsisakė grįžti į savo namus. Todėl šie lietuviai tremtiniai – pabėgėliai, kaip ir bėgliai iš kitų kraštų, buvo apgyvendinti 113 stovyklų ir galėjo 1945-1951 metais gana kompaktiškai gyventi, kol prasidėjusi emigracija juos išsklaidė po visą pasaulį.

 

Stovyklų gyvavimo metais lietuviai gerai susiorganizavo, įsteigė visas reikalingas kultūros ir švietimo institucijas, šokių ir dainų ansamblius, atkūrė nepriklausomoje Lietuvoje veikusias politines partijas, profesines sąjungas, jaunimo organizacijas ir kt.

Senesnioji emigracija lietuvių tyrinėtojų darbuose buvo nagrinėjama įvairiais aspektais ir apžvelgta apibendrinamai, o pokario tremtinių – pabėgėlių gyvenimas liko iki šiol išsamiau netirtas ir neaprašytas.

 

Karo metu į Vokietiją keturiomis bangomis buvo atblokšta apie 200.000 lietuvių, tačiau po karo globos organizacijų formaliai buvo įregistruota Vakarų Europoje tik apie 70.000 asmenų.

 

1945 m.vasarą ir rudenį besiburiantiems lietuviams į stovyklas, mažai kam mokant svetimų kalbų, laikraščiai gimtąja kalba pasidarė ypač būtini. Dienos žinių biuletenius, iš pradžių rašytus ranka ar rašomąja mašinėle, ilgainiui pakeitė rotatoriumi spausdinti biuleteniai, o vėliau spaustuvėje spausdinti dieniniai ar savaitiniai laikraščiai, mėnesiniai žurnalai. Nepaisant nepalankių sąlygų, 1944-1950 metais Vakarų Europoje buvo išleista apie 600 įvairių lietuviškų periodinių ir apie 800 neperiodinių leidinių.

 

Vokietijoje atsidūrę lietuviai pabėgėliai greitai suprato, kad norint išlikti tuo, kas esi, reikia visus lietuvius jungiančios ir bendrus tikslus turinčios organizacijos.

1946 m. kovo 3-4 d. lietuvių tremtinių atstovai įkūrė Lietuvių Tremtinių Bendruomenę, kuri ėmė rūpintis visais jų reikalais.

 

Tremtiniams ėmus sklaidytis po įvairius pasaulio kraštus, reikėjo žengti tolesnį žingsnį – reikėjo naujos ir tokios lietuvių organizavimosi formos, kuri tiktų ne tik Antrojo pasaulinio karo tremtiniams, bet ir visai išeivijai. 1949 m. birželio 14 d. paskelbiant Lietuvių Chartą, gimė Pasaulio Lietuvių Bendruomenė.

Ji užsibrėžė du pagrindinius tikslus: lietuvybės išlaikymą ir kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės.

 

Pasibaigus emigracijos bangoms, Vokietijoje liko seneliai, ligoniai ir tie, kurie nenorėjo emigruoti (apie 7500), o taip pat dauguma Mažosios Lietuvos lietuvių, turėjusių Vokietijos pilietybę. Organizuotas lietuvių gyvenimas buvo tęsiamas, bet jo gyvybingumas vis mažėjo. Atskirai paminėtinas 1951 m. vienintelės pilnos už Lietuvos ribų gimnazijos -Vasario 16 gimnazijos – įkūrimas ir jos išlaikymas, pasiektas unikaliomis viso pasaulio lietuvių pastangomis .

V. Bartusevičius, Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje, 1945-1951

 

1949 m. buvo įkurta Pasaulio Lietuvių Bendruomenė (PLB) , kuri jungia visus už Lietuvos ribų gyvenančius lietuvius. PLB sudaro atskirų kraštų bei valstybių bendruomenės.

 

 

ROMUVOS (HÜTTENFELD’O) APYLINKĖ

Romuvos apylinkė yra viena iš 20 VLB apylinkių, turinti 150 narių .

 

1953 m. Hüttenfeld’e buvo nupirkta Rennhofo pilaitė su 4,5 ha žemės.

1954 m. sausio mėn. į Hüttenfeld’ą persikėlė Vasario 16-osios Gimnazija, kurios branduolį sudarė lietuviai mokytojai ir kiti tarnautojai.

 

1954 m. kovo mėn. pabaigoje Hüttenfeld’e įsikūrė VLB Romuvos (Hüttenfeld’o) apylinkė.

 

Tuomet apylinkės narių skaičius nebuvo gausus – ją sudarė Gimnazijoje dirbantys ir netoliese gyvenantys lietuviai .

Nuo pat apylinkės įkūrimo iki savo tragiškos mirties (1954-1973) , beveik 20 metų, Romuvos apylinkei vadovavo Vasario 16-osios Gimnazijos vyr. mokytojas Saliamonas Antanaitis.

Romuvos apylinkės pirmininkais buvo :

Ričardas Tendzegolskis

Arminas Lipšys

Antanas Šiugždinis jaun.

Kun. Edmundas Putrimas

Lucija Riterienė

Eugenija Lucienė

Raimunda Jankūnienė

Marytė Šmitienė

Adolfas Margevičius

Grėtė Kotke

Sandra Skukauskienė
Irena Timpf
Aušra Stankevičienė

Vilius Lemkė

Jurgita Noreikaitė-Pickel

Martynas Lipšys

Laima Nader

Robertas Lendraitis

 

Romuvos apylinkė savo gretose turėjo ir turi garbingų, labai energingų, pasišventusių lietuvybei narių, kuriais apylinkė didžiuojasi ir džiaugiasi.

Su didele pagarba ir dėkingumu prisimename jau į Amžinybę išėjusius buvusius Vasario 16-osios direktorius V. Natkevičių, A. Šmitą, šios Gimnazijos tapybos mokytoją A. Krivicką, buvusį VLB pirmininką A. Lipšį, Gimnazijos geradarį J. Lukošių, kun. J. Dėdiną, ilgalaikę Romuvos apylinkės pirmininkę E. Lucienę, A. Margevičių ir daugelį kitų, kurių neįmanoma išvardinti, bet  be kurių Romuvos apylinkė nebūtų buvusi tokia, kokia ji dabar yra: organizuota, sąmoninga, tolerantiška, drausminga .

 

Didžiuojamės ir dėkojame a.a. dr. V. Bartusevičiui – vienam iš LKI steigėjų ir vedėjų, įnešusiam didžiulį  indėlį į  VLB gyvenimą, sukaupusiam labai svarbios, vertingos, istorinės ir įdomios archyvinės medžiagos apie lietuvių išeiviją; dr. Vilium Lėnertu – dideliu Lietuvos draugu ir rėmėju, kuris 2012 m. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos mokslo premijų užsienio lietuviams mokslininkams skyrimo komisijos  buvo apdovanotas mokslo premija už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus fizinių, biomedicinos ir technologinių mokslų srityje.

 

Didžiuojamės visais nariais, kurie savo veikla, patarimais prisideda prie apylinkės kultūrinio gyvenimo.

 

VLB Romuvos apylinkė yra pelno nesiekianti organizacija, kuri visada buvo, yra ir bus atvira visiems lietuviams, besidomintiems ir norintiems aktyviai dalyvauti apylinkės veikloje.